2 Samuelio 22

„VIEŠPATIE, mano Uola,

mano tvirtove, mano gelbėtojau!

₃Mano Dieve, mano Uola,

kur randu pastogę!

Mano skyde ir mano išganymo jėga,

mano pilie ir priebėga!

Tu, mano išganytojau,

gelbsti mane nuo smurto!

₄Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,

ir buvau išvaduotas iš visų priešų.

₅Mat mirties bangos

supo mane iš visų pusių,

pražūties srautai

mane valdė.

₆Šeolo pančiai mane apraizgė,

mirties pinklės mane pasitiko.

₇Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,

šaukiausi savo Dievo.

Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,

jo ausis pasiekė mano šauksmas.

₈Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,

virpėjo dangaus pamatai ir

svirduliavo, nes jį apėmė pyktis.

₉Jam iš šnervių ritosi dūmai,

ryjanti ugnis – iš burnos;

žarijos virto liepsnomis.

₁₀Pravėrė dangų ir nužengė;

perkūnijos debesys buvo jam po kojų.

₁₁Sėdosi ant kerubo ir skrido,

vėjo sparnų nešamas.

₁₂Tamsos skliautu jis apsiautė save,

vandens telkiniu,

perkūnijos debesimi.

₁₃Nuo jo Artumo spindesio

suliepsnojo žarijos.

₁₄VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus,

Aukščiausiasis prabilo balsu.

₁₅Paleido strėles ir juos išvaikė,

siuntė žaibą ir juos sutriuškino.

₁₆Atsivėrė jūros šaltiniai,

buvo atidengti pasaulio pamatai,

VIEŠPAČIUI galingai prabilus

savo pykčio viesulu.

₁₇Jis ištiesė ranką iš aukštybių,

paėmė mane;

jis ištraukė mane iš galingų vandenų.

₁₈Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo,

nuo tų, kurie manęs nekentė,

nes buvo stipresni už mane.

₁₉Mane užpuolė jie negandos dieną,

bet VIEŠPATS man buvo atrama.

₂₀Jis išvedė mane į laisvę

ir išgelbėjo,

nes mane pamėgo.

₂₁VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,

atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.

₂₂Juk laikiausi VIEŠPATIES kelių

ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau;

₂₃visi jo įsakai buvo man prieš akis,

ir nuo jo įstatų nenuklydau.

₂₄Buvau prieš jį švarus

ir saugojaus kaltės.

₂₅Užtat VIEŠPATS atmokėjo man

pagal mano teisumą,

pagal mano nuoširdumą jo akyse.

₂₆Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,

su tauriu galiūnu – tauriai.

₂₇Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,

o su sukčiumi – gudriai.

₂₈Juk tu gelbsti nuolankiuosius,

bet su panieka žiūri į išdidžiuosius.

₂₉Juk esi man žiburys, VIEŠPATIE;

tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu.

₃₀Juk su tavimi galiu paimti užkardą,

su savo Dievu galiu peršokti mūrą.

₃₁Dievo kelias tobulas,

VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi;

jis skydas visiems,

ieškantiems jame pastogės.

₃₂Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?

Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

₃₃Dievas, mano galingoji tvirtovė,

saugojo mano kelią.

₃₄Jis davė man kojas kaip stirnos

ir nuvedė mane į saugias aukštumas.

₃₅Jis taip lavino mano rankas mūšiui,

kad mano žastai galėtų įtempti bronzinį lanką!

₃₆Tu davei man savo apsaugos skydą,

ir tavo apvaizda padarė mane didį.

₃₇Tu leidai man laisvam daug pasiekti,

ir mano kojos nepaslydo.

₃₈Vijau priešus ir dorojau,

negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.

₃₉Sunaikinau juos, taip parbloškiau,

kad jie daugiau nebepakilo; jie krito man po kojų.

₄₀Juk tu davei man jėgų mūšiui,

privertei priešus suklupti prieš mane.

₄₁Tu privertei priešus atsukti man nugarą –

tuos, kurie manęs nekenčia, –

ir sudorojau juos.

₄₂Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;

jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsakė.

₄₃Sutryniau juos kaip žemės dulkes,

sutraiškiau ir sutrypiau kaip gatvės purvą.

₄₄Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo mano tautoje,

saugojai mane kaip tautų galvą;

tauta, kurios nepažinau, man tarnavo.

₄₅Svetimšaliai atėjo pas mane gūždamiesi ir,

vos apie mane išgirdę, reiškė pagarbą.

₄₆Svetimšaliai apstulbo iš baimės

ir drebėdami bėgo iš savo tvirtovių.

₄₇Teviešpatauja VIEŠPATS!

Tebūna pašlovinta mano Uola!

Tebūna išaukštintas mano Dievas,

Uola, duodanti man pergalę,

₄₈Dievas, kuris mane apgynė,

pajungė man tautas,

₄₉padėjo man išsigelbėti nuo priešų,

išaukštino prieš maištininkus,

išgelbėjo nuo nuožmiųjų!

₅₀VIEŠPATIE, už tai šlovinsiu tave visoms tautoms,

giedosiu psalmes tavo vardui.

₅₁Jis pergalės bokštas savo karaliui,

rodo ištikimą meilę savo pateptajam –

Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.